Šešios įžvalgos, kurios keičia požiūrį į mokslo komunikaciją Lietuvoje
Atliktų tyrimų duomenys išryškino šešias kertines įžvalgas. Jos rodo, kad pagrindinė problema Lietuvoje yra ne pasitikėjimo mokslu, o įsitraukimo į mokslines veiklas trūkumas.
Lietuvos visuomenė mokslo komunikacijos atžvilgiu nėra vienalytė
Latentinių profilių analizė (LPA) atskleidė dviejų segmentų struktūrą su keturiais vidiniais pogrupiais. Skirtumai tarp jų yra ne kiekybiniai, o kokybiniai – tai skirtingi santykio su mokslu modeliai.
Reprezentatyvioje Lietuvos gyventojų apklausoje matavome septynis mokslo komunikacijos rodiklius – nuostatas, pasitikėjimą, įsitraukimą, medijų naudojimą, klimato suvokimą, dezinformacijos atsparumą ir gamtai draugišką elgesį. Atlikus latentinių profilių analizę (LPA) ir įvertinus tinkamumo kriterijus (BIC, BLRT, silhouette = 0,310), iš duomenų natūraliai išryškėjo dvi pagrindinės grupės: Labiau įsitraukusieji į mokslą (60,1 %) ir Mažiau įsitraukusieji į mokslą (39,9 %).
Tačiau šių dviejų segmentų viduje vidinė klasterizacija atskleidė papildomą struktūrą – kiekvienas segmentas dalijasi į du pogrupius. Iš viso išryškėjo keturios skirtingos mokslo komunikacijos auditorijos:
Labiau įsitraukusieji dalijasi į Mokslo entuziastus (30,2 %) – jaunus, aktyviai ieškančius specializuotų šaltinių – ir Nuosaikiuosius palaikytojus (29,9 %), gaunančius mokslą per bendrąją žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Mažiau įsitraukusieji dalijasi į Tyliuosius pasitikinčiuosius (23,4 %) – vyresnius, ramiai pasitikinčius mokslu, bet pasyvius – ir Nutolusiuosius nuo mokslo (16,5 %), pasižyminčius instituciniu skepticizmu.
Šie keturi pogrupiai atitinka tarptautinėje literatūroje identifikuotus tipus (Schäfer et al. 2018; Wellcome Global Monitor), tačiau jų proporcijos Lietuvoje skiriasi nuo Vakarų Europos vidurkio. Detalūs kiekvieno segmento profiliai – demografija, kanalai, motyvacijos ir psichologinis profilis – pateikiami atskirame skyriuje →
Pagrindinė problema – ne pasitikėjimo, o įsitraukimo trūkumas
Pusė Lietuvos gyventojų pasitiki mokslu, bet aktyviai mokslo veiklose nedalyvauja. Tyliųjų pasitikinčiųjų pogrupis (23,4 %) yra geriausias, empirinis šio atotrūkio įrodymas: jie palankūs mokslui, bet neišverčia to į aktyvų informacijos ieškojimą.
Lietuvos gyventojai mokslu pasitiki gana stipriai: vidurkis 3,57 iš 5. Tai panašu į Vakarų Europos lygį.
Tačiau aktyvus įsitraukimas – savarankiškas mokslo informacijos ieškojimas, dalyvavimas renginiuose, mokslinių žinučių pasidalijimas – siekia tik 2,66. Atotrūkis tarp dviejų rodiklių – 0,91 punkto.
Tai reiškia, kad dideliam visuomenės pjūviui mokslas atrodo gerai – bet jie su juo nesusiduria. Jie nepriešiški. Jie tiesiog neaktyvūs. Vadinasi, problema yra ne įtikinėjimas, o suaktyvinimas.
Skepticizmas yra institucinis, ne faktinis
Net labiausiai nuo mokslo nutolę gyventojai pripažįsta klimato kaitos realumą. Jų skepticizmas nukreiptas į pranešėją ir instituciją, o ne į mokslinę žinutę.
Net labiausiai nuo mokslo nutolusios grupės – Nutolusieji nuo mokslo – atsakymai rodo: klimato kaita yra reali. Tas pats pasakytina apie pavojų vaikams, žemės ūkiui ir sveikatai.
Vadinasi, jie nesako, kad mokslas klysta. Jie sako, kad nepasitiki tais, kas mokslo vardu kalba – institucijomis, „Briuselio biurokratais", oficialiu balsu apskritai.
Tai keičia komunikacijos uždavinį. Klimato kaitos realumo įrodinėjimas šiai auditorijai nieko nereiškia – tai jie ir taip žino. Lieka klausimas: kas kalba? Veikiantys tarpininkai – ne ekspertai iš sostinės, o vietos autoritetai: gydytojai, mokytojai, bibliotekininkai, kaimo bendruomenių pirmininkai.
Auditorijos persiskiria informacijos kanaluose
Didžiausi skirtumai tarp segmentų fiksuojami ne nuostatose, o medijų vartojime. Skaitmeniniai ir specializuoti kanalai pasiekia vieną segmentą, tradicinė televizija – kitą.
Mokslo informacijos kanalų analizė atskleidė statistiškai reikšmingus skirtumus visuose dešimtyje matuotų šaltinių (p<0,01). Didžiausi skirtumai tarp Labiau ir Mažiau įsitraukusiųjų segmentų – skaitmeniniuose ir specializuotuose kanaluose.
Labiau įsitraukusieji intensyviai naudoja platų kanalų diapazoną: internetinius portalus (M=3,48), socialinius tinklus (M=2,91), YouTube (M=2,74), pažintinę televiziją (M=1,92). Specializuoti moksliniai žurnalai pasiekiami tik šiame segmente.
Mažiau įsitraukusieji remiasi siauriu rinkiniu: visuomeninė TV (M=1,41) ir komercinė TV (M=1,25) yra pagrindiniai šaltiniai. Skaitmeniniai kanalai naudojami minimaliai. Tai reiškia, kad jiems neegzistuoja mokslo turinys už televizijos ekrano ribų.
Praktinė pasekmė: vienos žinutės strategija – ta pati žinutė per tuos pačius kanalus – pasiekia tik vieną segmentą. Likusi visuomenės dalis lieka neinformuota arba pasiekiama tik per ribotą kanalų rinkinį (TV, radijas, regioninės bibliotekos, kaimo bendruomenių centrai).
Pažeidžiamumas dezinformacijai yra konteksto, ne segmento klausimas
Abu segmentai vienodai suvokia dezinformaciją kaip grėsmę. Pažeidžiamumas atsiranda dėl medijų vartojimo įpročių, o ne dėl bendro santykio su mokslu.
Tradiciškai manoma, kad žemesnio išsilavinimo ar mažiau mokslu pasitikintys žmonės yra atviresni dezinformacijai. Mūsų duomenys šios hipotezės nepatvirtina.
Abi grupės – Labiau įsitraukusieji ir Mažiau įsitraukusieji – vienodai suvokia, kad netikros naujienos yra manipuliacija ir kelia grėsmę demokratijai. Ir abi grupės vienodai retai jas patys platina.
Tai reiškia, kad dezinformacija nėra „segmento liga". Pažeidžiamumas priklauso nuo to, kokius kanalus žmogus naudoja kasdien, kaip jam pristatoma informacija ir ar yra erdvės kritinei refleksijai – ne nuo demografinės grupės ar bendro santykio su mokslu.
Praktinė pasekmė: kovos su dezinformacija strategijos turi taikytis į elgseną – prebunking, kritinio mąstymo įgūdžius, platformų dizainą – o ne į „rizikingas" auditorijas.
Lyčių disbalansas klimato kaitos žiniasklaidoje
90 daugiausia dalintų klimato kaitos straipsnių iš LRT.lt analizė atskleidė sistemingą lyčių disbalansą tarp cituojamų ekspertų – ne tik kiekybinį, bet ir kokybinį.
Klimato kaitos straipsniuose vyrų šaltiniai sudaro 67 % visų citatų. Tačiau svarbesnis yra kokybinis skirtumas: vyrai cituojami su pilnais akademiniais titulais ir institucine priklausomybe ("dr. ..., Vilniaus universitetas"), moterys dažniau – be konteksto arba kaip asmeninę patirtį liudijančios.
Reporterio lyties analizė atskleidė papildomą struktūrinį dėsningumą: vyrai žurnalistai cituoja vyriškus šaltinius 78 % atvejų; moterys žurnalistės demonstruoja labiau subalansuotą šaltinių pasirinkimą (55 % vyrų, 45 % moterų).
Tai ne tik atstovavimo problema. Tai mechanizmas, formuojantis visuomenės institucinio skepticizmo patirtį: kai vyrų balsas pateikiamas su autoriteto kontekstu, o moterų – su asmenine patirtimi, visuomenė matuoja, kas yra "tikras mokslinis šaltinis" pagal lytį.
Šie rezultatai atliepia Amundsen et al. (2019) ir Kieslich & Staples (2023) studijas apie lyčių atstovavimą žiniasklaidoje, tačiau papildo jas kokybine dimensija – skirtingu liudijimo tipo priskyrimu pagal šaltinio lytį – kuri tarptautinėje literatūroje mažiau tirta.